Apie mus

Valanda kelio nuo Vilniaus yra vieta, kur galima gulėti pievoje ir klausytis gamtos, ar gyvos muzikos,  pasinerti i krištolinę upės tėkmę, braidyti po miško brūzgynus ar naktį sėdėti obelų sode, prie spragsinčio laužo, užvertus galvą į žvaigždėtą dangų.

Ši vieta turi dvasią ir aurą, kurios glėbyje atvykėliai jaučiasi tartum tikruose namuose. Ne tarp keturių sienų…, bet tarp keturių gamtos stichijų – tyro vėjo, saulės šilumos, švaraus vandens bei gyvasties gausos. Čia proto programa nebeveikia, bet sielos ramybė turi neribotą galią!

Apie NeČia geriausiai klausti ne mūsų pačių, o čia besilankančių svečių, kurie sako:

“Pirmas dalykas kas man šauna į galvą – jaukumas, savitumas ir unikalumas, gyvenimas kaip iš paveikslėlio arba pasakos, kur vilkai tik naktimis staugia, mistiška.”

“Man atrodo, kad čia kažkur netoli vilkai gyvena, o tame eglyne tankiame tai jau tikrai stovi namelis ant vištos kojelės. Na viskas, kas pasakose už 9 marių ir jūrų tai čia, pas jus NeČia. Ir tikrai vėl atrasiu kažką, ko nesu matęs – laukinių bičių avilį, paukščių lizdelį, naują vietelę miške, kokį tai rakandą tvarte.”

“Ramybės kampelis gūdžiame miške, vieta, kurioje mieli ir įdomūs žmonės stebina gurmaniškais patiekalais.”

Vieta, kurią pasiekti reikia valios, kuro sąnaudų, suplanuoto arba “atimto” laiko iš savo užimtos ar suplanuotos dienotvarkės/laisvalaikio, na ir kažkokio neapčiuopiamo nepamatuojamo nenusakomo reikalo čia atsidurti.
Gal dėl nuošalios vietos, gal dėl neįprasto obelų sodo, išdidžiai žvelgiančio į šiaurę, o gal dėl “civilizacijos pabėgelių”, t.y. mūsų, kurie su tokiu nenoru kartais “grįžta” į miestą…
“Grįžti” į miestą kabutėse ne be reikalo, o su ypač DIDELIU reikalu, nes mums iš čia nesinori ne tik į miestą, bet net į parduotuvę. Geriau jau ko nors atsisakyti, išsisukti nuo reikalo kažkur važiuoti, kažką daryti, kažko norėti, nes čia jau vien tik būti yra žiauriai gerai. O jei norite tikros meditacijos – tos nepopsinės, neparduodamos… tai čia ji liejasi per kraštus, teka nesustojama srove, užpildo jau ir taip sklidinus plaučius!

arturas

Nečejauskas

Ūkio vadas

Ūkio vadas Jaunasis ūkininkas, prisiekęs gamtos mylėtojas, kartais menininkas, kartais profesionalus degustuotojas ir beveik visada įkvėpėjas. “Per pirmą mūsų tikrą (o buvo labai daug ir netikrų) pasimatymų su Nečejausku (taip jį vadinu prie svečių, kai liekam dviese, jis turi kitą vardą) jis pasakė – “Žinai, jaučiuosi, kaip ne iš šitos planetos, nesijaučiu savas mieste, versle, skubančioje, bėgančioje aplinkoje, turbūt turiu gyventi kažkur kitur”. Įsivaizduojat, kaip drąsu tai sakyti per pirmą tikrą pasimatymą :)? O dabar įsivaizduokit, kiek daug pasikeičia mikro ir makro pasauliuose, kai žmogus suranda ir pradeda gyventi “SAVO planetoje”! Ir aš kiekvieną dieną tai stebiu. Jis – TAS Ūkio vadas, nuo kurio ryte užsikuria visi varikliai ir varikliukai, jis kiekvieną rytą užkuria židinį (na Jūs suprantat, kad aš ne vien apie malkas ir degtukus), jis kiekvieną dieną primena, kad gyvenam šiandien ir čia. Ir šiandien turi būti geriausia nugyventa diena. Jei aš kartais pavargstu nuo žmonių ir noriu tyliai su knyga arba katinu įsliuogti į hamaką, tarp eglių, Nečejauskas yra tas žmogus, kuris degs nuoširdžiu noru bendrauti su naujais žmonėmis, klausytis jų, pasakoti jiems, diskutuoti apie kosmosą ir stebuklingas žoleles:) Jėga turėti tokį vyrą savo planetoje…!

Ieva

Ieva

Miškų ir namų siela

Daug fantazijų ir norų turinti garbanota gamtos dukra “Nesedėk prie kompo!” – griežtai kerta Ieva, jei tik įėjusi į virtuvę pamato mane skubantį atrašyti el.laiškus klientams ar sudėlioti užsigulėjusius darbus. Dar greičiau maigau kompo pelę ir spragsiu klavišais, kad kol kantrybė jos nuotaikos nenuvijo į mišką, kur gal būt reikės jos ilgai ieškoti… …Iš tiesų mano Ieva visai ne griežta, o jautri ir kūrybiška siela, kuri kartais slepiasi už demonstratyvios griežtos “pozos”. Kartais impulsyvi, bet tai tik jos jautrumo įrodymas. Viskas, ką ji darė su manimi (ar be manęs, kai būdavau Graikijoje ar Vokietijoje, ar dar bala žino kur), ji tai darydavo su tikru įkvėpimu ir vyrišku užsispyrimu (kodėl vyrišku – nes mane kartais glumindavo jos noras nugriauti seną pirtelę, sumūryti plytų sienelę, ar nudrėbti molio sienas ir jas išdažyti..). O gal tai tikro vyro svajonė? Tikrai taip… ir ne dėl plytų sienelės! Viskas, prie ko prisiliečia mano Ieva, pradeda alsuoti gyvybe, grožiu, skoniu (ir tuo, kuris gomuryje). Aš ir pats turbūt tapau jos prisilietimo dalimi, nes tapau geresnis, ramesnis ir …truputi labiau panašesnis į ją – truputi užsispyrėlis (kartais vyriškas ir ne toks išmintingas, bet yra kaip yra…). Maža to – nepažįstu kitokios tokios įžvalgios ir protingos mergytės, kuriai nėra žodžių “negaliu”, “nemoku” ir “nereikia”. Viskas ką nori yra įmanoma ir pasiekiama!