DSC_0315

Noriu būti virėja, noriu savo restorano. Kodėl iki šiol, turėdama tiek galimybių, nedirbau jokiam restorane? O vat todėl…

Mano „kulinarinė“ karjera prasidėjo nuo, na aišku, – nuo kelionės į vyro širdį. Ilgai ir nenuobodžiai bandžiau stebinti ir lepinti savo žmogų įdomiu, skaniu, išjaustu maistu. Tuomet atėjo eilė viešumai. Lietuviai patys geriausi komentatoriai, teisėjai, kaip mano mama sako – kritikauskai. O taip, ir aš tokia pati! Nuvažiavusi į pirmąjį savo BBQ čempionatą, kaip svečias/ragautojas, vakare, kai jau visi apdovanojimai buvo išdalinti, vaikščiodama ir demonstratyviai vartydama akis garsiai svarsčiau – tai jau čia ir yra tie profai? Jau čia tas grilius? Jau čia tie šefai ir jų nerealieji patiekalai?

Kitais metais, toje pačioje vietoje, kartu su savo žmogumi, išstojome, kaip komanda…vienas vegetaras, kita mėsos negamina…komandoje 2 su puse žmogaus, prieš 5 profų komandas, kiekvienoje po 4-5 virėjus. Nujaučiate kuo tai baigėsi….? Pirma vieta. Toliau sekė sidabras žiemos žuvies čempionate, kur ruošėme stintų filė :) Per kitus du metus – pirma, antra, trečia vietos skirtinguose čempionatuose…

Tada prasidėjo užsakomieji pobūviai – starteriai, sriubos, pagrindiniai patiekalai su garnyru, desertai…gėrimai.

Ir tai mane vežė…taaaip stipriai, kad beveik žinojau kuo „tapsiu užaugusi“. Iki vieno „užsakymo“. Dviese ruošėme maitinimą 70-čiai žmonių. Kitą rytą paskambinau broliui, tuo metu jau porą metų dirbusiam skirtingų restoranų virtuvėse, ir pasakiau – niekada nebūsiu virėja. Niekada!!! Ir visai ne dėl to, kad būtų koks fiasko nutikęs…(kitais metais tie patys žmonės vėl prašė organizuoti maitinimą). Nors dabar stebiuosi, kaip taip sėkmingai išsisukome: paruošti užkandžius, karštą žuvies, karštą mėsos patiekalus, skirtingus garnyrus, skirtingus padažus…ir tai daryti ant aukščiausio Vilniaus stogo…blemba, dabar nebesiryžčiau tokiai avantiūrai. O linksmiausia dalis, jog norėdami, kad viskas būtų super šviežia – šviežią mėsą pirkome iš vakaro, o šviežią, iš kuršių marių ištrauktą žuvį – tos pačios dienos rytą. Viską darėme ČIA ir DABAR, jokių zagatofkių…pažįstami šefai ilgai juokėsi. O mudu su mano žmogumi, kartais juokiamės žiūrėdami, kaip 50-ies žmonių banketą aptarnauja 4 šefai didžiąją dalį maisto pasiruošę iš vakaro…

Bet ne apie tai aš :) aš apie norą/nenorą DIRBTI virėja.

Vienas dalykas, ką supratau per visą šią savo kulinarinę praktiką – nuo maisto gamybos vienam žmogui iki 70-ies žmonių maitinimo čia ir dabar. Supratau, kas yra tikrai geras maistas. Geras sveikatos, geras emocine, geras ezoterine, ir visomis kitomis prasmėmis. Ne vegetariškas, ne žaliavalgiškas ar ruoštas ant garų, ar dar koks. Geras maistas yra tas, kuriam skiri dėmesį ir sudedi geriausias emocijas. Rūpestį, mintis, susikaupimą, meilę…banalu? Tada ir tik tada, kai maitinimui atiduodi visas savo geriausias emocijas ir linkėjimus, pradedi dirbti su geriausiais produktais, su teisingiausiais maisto paruošimo būdais ir…su šypsena! Todėl ir nenoriu DIRBTI virėja, noriu kiekvieną patiekalą gaminti asmeniškai, išjaustai, iš lėto, niekur neskubant, įdedant jausmus ir istorijas.

O kas jums yra geras maistas?