Gyvenantys “kaime” irgi turi vietą į kurią važiuoja, kaip į kaimą. Vietą, kur gali basomis braidyti jaukioje gamtoje, sočiai ir skaniai valgyti, iki paryčių juoktis ragaujant namini vyną. Mums toks kaimas – Graikija.

Pirmą kartą nuo įsikūrimo NeČia palikome ūkį visai savaitei ir išmynėm į savo kaimą, džiūgaudami, kad pailsėsim nuo kasdieninių ūkio ritualų. Ir ką? Perskrendi 3 tūkstančius kilometrų, ir pagauni save, kad stabteli prie kiekvienos avių ar ožkų bandos, ar tyliai sėdi tarp medžių, akmenų, klausydamas jų varpelių skambėjimo ir ieškai, kuri čia panašiausia į taviškes. Arba vis pagauni save niurkant kokį šunpalaikį ir pasakojant jo šeimininkui, kad namuose palikai 2 tokius. Ir vis nuo stalo kokį skaniuką atiduodi aplink kojas besitrinančiai katei (kiekvienoje geroje graikiškoje tavernoje jų sutiksi po kelias, pasiskirsčiusias staliukais, prie kurių ‘dirba’) galvojant ar namuose likusį katinėlį užtektinai paglosto…

Ir pradedi sapnuot namus. Kur namų avytė “… tokia padūkusi, dumia virš miegančių rugių laukų, lekia virš žiemos stebuklo laukiančių miestų, skrieja sningančiu dangum – tiesiai į širdį.”

Kelionė šį kartą buvo kur kas daugiau nei sotus maistas ir lengvas vynas. Apvilkta į stebuklus nuo pat įsėdimo į lėktuvą. Visas mintis nuspalvinusi. Ir kelias pagimdžiusi. Tad klausimas žemiškas – ar norėtumėt mažos, skanios tikro graikiško maisto tavernos, kur naminis fetos sūris, smaragdinis alyvuogių aliejus, apelsinų marmeliadai, galvą apsukanti ir mintis nuspalvinantis muzika, vynas ir pokalbiai iki ryto?