DSC_0733_

Sunkiausia ne priimti sprendimą, o išmokti su juo gyventi, todėl ir esminiai pokyčiai vyksta ne išsikrausčius iš miesto į vienkiemį, o pagyvenus jame kelis metus. Nurimus, pagavus naują ritmą, apsivalius nuo balastų visose gyvenimo sferose, persirikiavus vertybes ir prioritetus, ne darbinius, ne šio mėnėsio, ne materealinius, o šiaip, bendrai, viso gyvenimo.

Į vienkiemį miškuose atsikraustėme prieš 3 vasaras. Iki tol gyvenome gana įprastą „civilizuotą“ gyvenimą, dirbome, bėgome, skubėjome. Ir vis pasvajodavome apie tylą ir ramybę tarp pušų ošimo ir upelio čiurlenimo. Sakoma, gyvenime visada gauname du dalykus: ko labiausiai bijome, ir ko labiausiai norime., tad gavome tai, ko labiausiai norėjome. Šiandien gyvename apsuptyje puikių kaimynų: iš trijų pusių kaimynas – miškas, iš ketvirtos  – upė. Gyvename ne vieni, mūsų „NeČia“ ūkyje jau virš 100 gyventojų. Ir visi mes skirtingi. Ne tik kaip asmenybės. Visi skirtingo plauko, kailio, plunksnų. Ir visi skirtingai bendrauja,  cypsi, tarška, zvimbia, mekena, gagena, prunkščia ir žvengia.

Šiandien mes laimingi. O toks ir buvo ( ir yra) gyvenimo tikslas – būti laimingiems. Tai mums „priklauso“ pagal natūralią kiekvieno žmogaus prigimtį ir niekaip nesusiję nei su pinigais, nei su namais, daiktais, suknelėmis ar netgi kelionėmis.

Pradžių pradžia ir pagrindiniai Herojai

Gyvendami mieste dirbome keliuose darbuose, bei turėjome „užklasinę“ veiklą – įvairius aplinkosauginius projektus, paskaitas ir dirbtuvės  vaikams ir jaunimui sąmoningo vartojimo tema. Vienas iš jų, tęstinis projektas “Eko karta – žalia stotelė”, kurio pagrindinis tikslas buvo vaikų ir jaunimo ugdymas, kaip priemonę pasitelkiant sodininkavimą ir daržininkavimą. Labai norėjau užsiimti tuo giliau ir intensyviau, o vieta į kurią išsikėlėme gyventi atrodė idealiai tam tinkama. Jau planavau kur ir kokios lysvės bus, kaip vaikai, kuriems labiausiai reikia tokios terapijos, jose sodins sėklas pavasarį, viską prižiūrėsime taikydami gamtinės žemdirbystės metodus, rudenį nuimsime derlių ir galėsiu išmokyti visų kulinarinių gudrybių, kad užaugintas daržoves paversti įdomiais ir gardžiais patiekalais…

Bet tada kažkaip visai netyčia, neplanuotai, mūsu kieme atsirado kelios vištos, „kelios“ bitės, o vėliau kelios antys, o dar vėliau kelios žąsys ir tada daug vištų, žąsų ir ančių, ožkos, arkliai. Tada sumažėjo laikas daržui ir sodui, padaugėjo atsakomybės ir rūpesčio už tuos, kurių prigužėjo pilnas kiemas.

Ilgainiui supratau, kad gyvūnų terapija vaikams (ką ten vaikams, ir suaugusiems) veikia, ko gero, daug stipriau už augalų terapiją. Gyvūnai pakeitė pirmiausiai mūsų pačių kasdienybę, vidinį pasaulį, na visą, banaliai ir skambiai pasakysiu – gyvenimą. Matydami, kiek bendravimas su jais gali duoti vaikams, suaugusiems, šeimoms negalime tuo nesidalinti.

Mūsų geras bičiulis ir patarėjas gamtininkas, bitininkas ir bebrų mylėtojas Marijonas (skaitykite straipsnį praėjusiame Ozono numeryje) kone kiekvieną kartą atvažiavęs pas mus su šypsena tylėdamas stebi, kaip miško takeliais einame kartu su šunimis, katinu, būriu žąsų ir ožkomis, ir vis paklausia „jūs gal kokius užkalbėjimus naudojate, kad jie taip klauso jūsų“. O viskas prasidėjo visai nekaltai ir įprastai – nuo dviejų iš prieglaudos „Lesė“ priglaustų šunų.  Patys stebėjomės, kaip jokių komandų nemokėję, už grotų didžiąją savo gyvenimo dalį praleidę Mykolas ir Mira, vien žaidžiant ir myluojantis išmoko pagrindines komandas vos per kelias dienas, o jau po savaitės mokėjo „griūti negyvi“. Tuomet gyventojų gretos pasipildė iš tos pačios prieglaudos atkeliavusiu katinu, kuris iš storulio nerangaus miegaliaus, koks buvo gyvendamas narve, virto nuolatiniu palydovu grybaujant ir, vienareikšmiškai pačiu mieliausiu, minkščiausiu ir greičiausiai užmigti padedančiu gyvūnu visame ūkyje. Na ir tuomet gyvūnai pradėjo atsirasti „tarsi savaime“. Be jokio plano, be jokio pasiruošimo, vienas po kito. Kartais išeidavom į kiemą ir galvodavom – kada spėjo jų čia tiek atsirasti??!!?? Pirmos atsirado vištos, tuomet antys ir žąsys. Kadangi nieko, ničnieko nežinojome apie šiuos gyvūnus iš pradžių kiek prisibijojome:  “ar sugebėsim juos užauginti gyvus ir sveikus? Ar galėsime jiems užtikrinti visas reikalingas sąlygas kokybiškam gyvenimui? Kaip juos gydysime jeigu prireiks” ir dar milijonas klausimų. Šiandien, bėgant tretiems metams, kai mes esame gyvūnų apsuptyje, suprantu, jog esminis dalykas, kurio reikia – meilė jiems, tuomet jie augs sveiki, laimingi ir geriausiose įmanomose sąlygose. Taigi, nors pačioje pradžioje, dėl savo neužtikrintumo stengėmės rinktis jaunesnius, sveikesnius gyvūnus, ilgaainiui (iki šiol nežinau sąmoningai ar ne) pradėjome “labiau matyti” ligoniukus, prastose sąlygose gyvenančius, ar jau pakeliui į mėsinę esančius gyvūnus. Šiandien tokių mūsų ūkyje dauguma.

Pavyzdžiui su ožka Mikute susipažinome pas vieną ūkininką auginantį didelę bandą ožkų, kur Mikutė buvo vienintelė beragė, todėl visada skriaudžiama, užguita į kampą, baili, o ožką Cirka (vardas toks, nes balta, kaip Zacirka) radome pririštą keliasdešimties centimetrų ilgio “lenciūgu” belangiame tvarte, prie betoninės sienos. Cirka taip bijojo žmogaus, kad neleisdavo prieiti arčiau nei per kelis žingsnius. Šiandien NeČia svečiai šias dvi ožkas vadina šuniukais, nes jos meilios, mėgsta glostytis ir visada seka iš paskos.

Mūsų paukščiai irgi kiekvienas turi istoriją. Vieni išpirkti iš ūkininko laikiusio juos tamsiuose nevalomuose narvuose su vieninteliu tikslu “kad kuo daugiau prisivestų”, kiti – nykstančios veislės, pavyzdžiui vienintelė lietuviška žąsų veislė, kurios nieks nenori auginti, nes jos nepriauga svorio, kaip mėsinės, kiti tiesiog niekam nebereikalingi ar be šeimininkų like paukščiai. Beveik visi mūsų paukščiai turi vardus: Guzas, Advokatas, Chuliganai-Sanitarai, Pupukai, Citriniukas, Mama Čioli, Pipiriukai, Bandalėlis ir pan. Jei kuris ir neturi vardo, gerai žinome “chebrą” kuriai jis priklauso ir nors vieno iš jos narių vardus.

Neseniai iš žirgyno išpirkome dvi ligotas nykstančios lietuviškos žemaitukų veislės kumeles, kurioms būtina išskirtinė priežiūra ir sąlygos, kurių jos negaudavo žirgyne. Dabar jaučiamės labiau pasitikintys savimi, todėl  vis dažniau į mūsų ūkį atkeliauja probleminiai gyvūnai, tačiau kol kas visi gave gerą doze meilės ir rūpesčio tampa meilūs, prieraišūs ir draugiški…

Gyvūnų terapija

Savotiška gyvūnų terapija buvo taikoma ir kelis tūkstančius metų atgal. Žmonės gyvenę gamtoje, kaip klajokliai, kaip medžiotojai, tuo pačiu buvo ir medžiojamieji. Tuo tarpu prijaukinti gyvūnai keliavę kartu buvo tam tikri aplinkos saugumo indikatoriai žymiai anksčiau už žmones pajaučiantys pavojų. Ramus, atsipalaidavęs, miegantis gyvūnas – ženklas, kad pavojus nuo plėšrūnu negresia, todėl ir žmogus prie tokių gyvūnų jausdavosi ramus.

Zigmundas Froidas savo psichoanalizės seansuose su pacientais dažnai būdavo su savo čiaučiau veislės šunimi, tam, kad pacientai jaustųsi ramesni, labiau atsipalaidavę ir galėtų atsiverti. Šiandien beveik sutartinai psichiatrai, neurologai ir kiti „emociniai“ specialistai teigia, kad bendravimas su gyvūnais palankiai veikia žmogaus psichiką. Pradedant glostymu, baigiant pilnavertiškų rūpinimusi „silpnesniu“ žmones skatina jaustis ne tik ramesniais, labiau savimi pasitikinčiais, bet ir reikalingais globėjais.

Nedaug kas pasikeitė ir šiais laikais. Vaikai pabendravę su „išauklėtu“ gyvūnu pajunta jų atsidavimą ir besąlygišką simpatiją, o kartais ir meilę. Todėl suprasdami, jog gyvūno nebus kažkaip vertinami ar kritikuojami, vaikai tampa atviresni, labiau savimi pasitikintys ir lengviau bendraujantys.

Mes nesame specialistai, tad ir terapija pas mus ne medicininiais tikslais. Greičiau vidiniam pasauliui auginti ir vidinei harmonijai (at)kurti. Mūsų gyvūnai gyvena beveik laisvėje („beveik“ todėl, kad mes jais rūpinamės ir jie didžiaja dalimi priklausomi nuo mūsų). Dažnai kalbamės, klausime vienas kito, ką galvojame apie tai kas vyksta ūkyje, kaip jaučiamės ir ką jaučiame, analizuojame gyvūnų tarpusavio elgesio galimus motyvus ir ieškome elgesio su mumis ypatybių, stebimės jų išradingumu ir kuriozinėmis situacijomis, mokomės juos suprasti ir …bendrauti jų kalba… Kitaip tariant tobulėjame. Ilgainiui pajutome, kad bendravimas su natūraliomis sąlygomis gyvenančiais gyvūnais – yra ne kažkokia nenatūrali tarprūšinė komunikacija, o  dvasinė, emocinė ir mentalinė evoliucija.

Kaip viskas veikia

NeČia ūkyje daug įvairių gyvūnų ir jų bei jų rūšių ratas po truputį didėja. Iš vienos pusės tai vyksta nesąmoningai, nes vis akiratyje atsiranda koks nors nelaimėlis, kurį reikia priglausti, išpirkti, ar išgelbėti nuo mėsinės. Iš kitos pusės – kuo daugiau gyvūnų rūšių, tuo efektyvesnė ir jų terapija. Juk kiekvienas gyvas sutvėrimas, tiek gyvūnas, tiek žmogus yra visiškai unikalus, su savo charakteriu, poreikiais, būdu. Todėl neįmanoma, jog visi čia atvykę niurkytų katiną, žaistų su šunimis ar šukuotų žirgų karčius. Kiekvienas gali susirasti Tą Savo gyvūną, artimiausią ir mieliausią širdžiai ir sielai, arba tokį, kurio būtent tuo metu reikia labiausiai.

Gyvūnai pirmiausiai ugdo empatiją. Kartais net maištaujantys paaugliai, kupini įtampos pasireiškiančios pykčiu, agresijos priepuoliais, paėmę neseniai išsiritusį viščiuką į rankas tiesiog akyse pasikeičia – nurimsta, tampa rūpestingi, pradeda ieškoti maisto jam ir rūpintis, kad gyvūnas nesušaltų, pasikeičia net jų tonas ir žvilgsnis. Galimybė kažkuo rūpintis silpnu, pažeidžiamu labai daug duoda vaikui, kurie dažnai patiria nesaugumo jausmą, ir galimybė jį sukurti gyvūnui tampa asmeniškai prisiimta atsakomybe. Gražiausia ką teko matyti, kalbant apie empatiją gyvūnams, kai vienas iš NeČia svečių ūkio šunims skaitė pasaką.

Gyvūnų terapija vienas veiksmingiausių priemonių  ir disciplinai ugdyti.  Prijaukinti gyvūnai negali pilnai pasirūpinti savimi, maistu, saugumu, ta užduotis tenka žmogui. Žaisti su gyvūnais labai smagu, tačiau vaikai, ko gero greičiau už suaugusius supranta, kad pirmiausia gyvūnus reikia pamaitinti ir pagirdyti, tuomet apsaugoti nuo plėšrūnų (čia dažnai prasideda smagiausia dalis, nes neįtikėtina stebėti, kaip savo pasirinktą gyvūną vaikai pradeda saugoti nuo visų pavojų, realių…ir nevisaiJ).

Savitvardos ugdymas – kiekvienas gyvūnas yra asmenybė, tai reikia žinoti ir gerbti. Žinojimas ateina iš mūsų, suaugusių pamokymų, pasakymų, o pajautimas ir žinojimas tik iš bendravimo su gyvūnų. Prie tokių gyvūnų, kaip žirgas negali elgtis bet kaip, darkytis ar rodyti agresijos priepolių. Žingsnis po žingsnio bendraujant su bet kokiu gyvūnų būtina išmokti skaityti vienintelę gyvūnų kalbą, kuria galime su jais bendrauti – kūno ir ženklų kalbą.

Kalbant apie žirgus, manau, kad labai klaidinga manyti, kad žirgų terapija (dar vadinama hipoterapija) yra, kaip įprasta manyti, vien jojimas. Pirmiausi tai žaidimas  su žirgais „nuo žemės“.  Su gyvūnais reikia bendrauti kuo natūralesnėmis sąlygomis, o arklių atveju tai reiškia be žaslų, pavadžių ir botagų. Gyvūnų terapija pirmiausia emocinio ryšio atradimas, užmezgimas  su gyvūnų ir empatijos ugdymas. Labai paprasta vedžioti gyvūnus už pavadėlių, arba bendrauti su jais uždarytais garduose arba aptvaruose, kai bendravimas aprisiboja skaniukų ar tiesiog maisto davimu, taip galima bet kurį gyvūną priversti bendrauti. O pabandykite taip susidraugauti su gyvūnais, kad jie (nesvarbu ar viščiukas ar kaimenė arklių) sektų jus iš paskos ir norėtų būti šalia būdami laisvi.

Atrodo neįtikėtina, tačiau gyvūnai ugdo ir meninę kompetenciją bei vizualinį kurybiškumą. Geriausiai, ko gero, tai iliustruoja dekoratyvinės vištų veislės. Po dienos žaidimų, lesinimų ir gainiojimo kieme įvairiausių spalvų, formų, plunksnų paukščių, jie  nugula vaikų fantazijose, piešiniuose, lipdiniuose, o dažnai ir rašinėliuose mokyklai.

Vien žiūrėjimas į laisvai lakstančius gyvūnus (ypač vištas po visą kiemą gaudančias muses) šiek tiek primena jūros ar ugnies stebėjima ir yra savotiška meditacija. Čia nuolat vyksta veiksmas, viskas juda, tačiau tuo pačiu metu kuria ramybę.

Gyvūnai moko lyderystės, tačiau kiek kitokios, nei įprastai suvokiama civilizuotame pasaulyje. Norint, kad gyvūnas pripažintų tave, kaip lyderį, neprivalai būti stipresnis, greitesnis ar agresyvesnis. Privalai būti rūpestingas, visuomet pagalvoti apie kitus, apie jų poreikius, gerbūvį ir saugumą, tuomet tampi tikras lyderis, kuriuo pasitikima ir kuris gerbiamas (dažnai ir su malonumu tenka stebėti, kaip rūpestingas gaidys radęs grūdą nesulesa jo, o kviečia savo vištytę ir leidžia jai sulesti). Bendravimas su gyvūnų kiek primena šokį, kur žmogus vaidina vedančiojo vaidmenį, o gyvūnas siekia suprasti ir laukia ką daryti toliau. Šokis tampa gražus tik tuomet, kai bendraujama klausantis ir atsiliepiant į vienas kito signalus. Vedančiajam, arba lyderiui, noriai paklūsta partneris, nes jis visuome lieka laisvas.

Atradimų džiaugsmas. Man asmeniškai tai vienas smagiausių reikalų NeČia. Visi gyvūnai pas mus gyvena natūraliomis sąlygomis, laisvėje. Tame tarpe ir vištos. Vaikų ir suaugusių reakcija (suaugusių kartais kelis kart stipresnė) radus kiaušinį kažkur pievoje tarp šakų krūvos – neįtikėtina. O kai kiaušiniai dar ir skirtingų spalvų, dydžių ir netgi formų…istorijas aie šiuos atradimus klausomės dar ir dar kartą, kiekvieną kartą susitikę su tais, kam teko džiaugsmas atrasti. Kiti randa plunksnas! Raibas, taškuotas, baltas  ir iš jų kuria sages, kalėdines dekoracijas, rašo laiškus.

Gyvūnai žmogui gali duoti be galo daug, tačiau labai svarbu, jog gyvūnų terapija nevyktų vienpusiškai. Kad užsimegstų stiprus emocinis ryšys ir terapija būtų efektyvi būtinas ir žmogaus indėlis. Pagarba ir rūpestis gyvūnais būtina terapijos dalis. Kaip ten bebūtų man pačiai dažnai atrodo, kad  gyvūnai man duoda, daugiau nei aš jiems.

Mums, ko gero smagiausia, kai net kaime gyvenantys vaikai, kurių ūkiuose taip pat daug gyvūnų, laksto po mūsų kiemą, stebisi, nenori išvažiuoti, ir pribėgę sako „pas jus čia faina!“.

Jau penktus metus vasaromis organizuojame stovyklas vaikams iš socialinės rizikos grupių, vaikų namų. Turime svajonę, kad vasaros stovykla virstų pavasario, vasaros, rudens, žiemos atostogų stovykla. Kad vaikai čia galėtų kurti Savo erdvę, Savo daržus, auginti Savo gyvūnus.

NeČia ūkio tikslas

Pats NeČia ūkis ir gyvūnų terapija jame turi išsikėlę tam tikrą tikslą. Ugdyti meilę gyvūnams. Atrodytų „pffff….kas čia per tikslas, juk visi myli gyvūnus“. Taip, myli, kates, šunis, na dar kartais kanarėles ir žiurkėnus ar pan. Tačiau ūkio gyvūnai kažkodėl visuomet lieka tarytum meilės užribyje.  Kodėl? O todėl, kad labai nepatogu valgyti tuos, kuriuos myli. Tačiau, kai pamatai, kad višta, lygiai taip pat,  kaip ir šuo, atsiliepia ir tekina bėga pas tave pašaukta savo vardu, ar kai tenka lašinti akies lašiukus akį susižeidusiam žąsiukui, ar kai ožka vis kiša ir kiša galvą po ranka, kad tik ją glostytum…tuomet išnyksta riba tarp naminių gyvūnėlių ir ūkio gyvūlių. Jie visi tampa tiesiog mylimais gyvūnais.  Nesame radikalūs vegetarai ar veganai, tačiau tikime, kad kiekvienas suaugęs žmogus ar vaikas turi žinoti ir matyti sąryši tarp to, kas jo lėkštėje ir to iš kur tai atsiranda. Tik turint supratimą galima daryti pasirinkimą, visais kitais atvejais pasirinkimą už mus padaro kažkas kitas (gamintojai, reklama, pardavėjai). Dėl šios priežasties visi gyvūnai pas mus yra nevalgomi.

Neturime tikslo užsidirbti nei iš gyvūnų, nei iš gyvūnų terapijos. Nors persikeliant į vienkiemį planavome veiklas, kaip užsidirbsime iš savo ūkio. Šiandien labai gerai suprantame, kad jei mūsų vieta ir veikla, kuria mes tikime taps pajamų šaltiniu – ji praras kažką. Nenorime „pragyventi iš čia“ norime čia tiesiog gyventi ir dalintis, tuo, kas tikime, yra stipru ir reikalinga. Mes neturime lankytojų ar klientų, mes turime svečius. Mes neturime įkainių, mes turime darbų ūkyje J

Epilogas

Kartais pagalvoju, kiek daug čia dar neturime: nei vandentiekio, nei virtuvės baldų, ką ten virtuvės nėra net normalios lovos. Tačiau yra neaprėpiamas dangus ir beribiai pievų, miškų, kalvų plotai neužimti jokių kaimynų, statinių. Dar yra ramybė, įkvėpimas, ir suvokimas, kad čia yra viskas, viskas ko reikia būti laimingam. O juk toks ir yra gyvenimo tikslas – būti laimingam.

Ir šiandien , kaip ir kitas dienas pastaruoju laiku viduje aš spingsiu, šimtais įvairiaspalvių švieselių, tokių kokios būna ryto saulei pagavus spalvotą stiklo krislelį. O vakarais šviečių šimtais mažų vaško žvakelių , šiltomis liepsnelėmis. Kartais kunkuliuoju ir nežinau kaip išsproginėti tą džiaugsmą,  atrodo kūnas net realiai fiziškai pradeda virpėti. Tada šaunu į lauką ir glostau. Visus. Šunis, kates, ožkas, paukščiu, žirgus. Ir nesinori keliauti toliau nei horizontas. Viskas yra čia.

Augame „gilyn“