DSC_0570

Rytinis, šiek tiek vyriškas, ritualas.
Atsikeliu su šviesa, be žadintuvo,  apsirengiu „šventiškai“ kaimietiškai (na, darbiniais drabužiais), užkuriu krosnį-katiliuką, o tada dar kartą apsirengiu ir į tvartą, kur nakvoja vis ūkio gyvūnai (įskaitant katiną su šunimis, kurių pareiga saugoti paukščius nuo tokių, kuriems kažko iš jų reikia…).

Šunims vis dar reikia priminti, kur yra jų „laukas“ (tualetas), t.y. kartu su jais nueiti akistatai su gamta (net ir žiemą), kad jie suprastų, jog „laukas“ nėra kažkur šalia namo ar ant dažnai vaikščiojamos vietos. Katinas įprastai, šmurkšteli į namus vos pravėrus duris, bet kartais laiko visiems kompaniją „lauke“ iki pasisveikinimo. Grįžtant iš lauko prigriebiu kašiką malkų. Pasisveikinimas linksmiausia dalis – šunis įleidžiu į namus pasisveikinti ir tuo pačiu pažadinti Trobos Karalienę. Šunys suranda Karalienės nosį, giliai užkapstytą pataluose, nors ne visada – kartais nesupranta-kvapas yra, o kūno neranda… Bet kūnas visada atsiranda ir gera nuotaika užveda visus namus. Kol Karalienė bučiuojasi su šunpalaikiais, reikia pratęsti ką pradėjau – krauti malkas į pakurą, nes Karalienės nedžiugina termometro rodomi 14, o kartais ir mažiau laipsnių – džiugina 20 (nors anksčiau 16-17 buvo visai padori komforto zona). Na bet ir aš ne prieš kontrastus, kai lauke minus 10…
Tada kakava-arbata ir… ryto, kaip nebūta – prasideda diena, nes darbų ir reikalų bent jau galvoje knibžda milijonai, o kaip bus dieną – pamatysime vakare.

Artūras

DSC_0570